Kiekvienas žmogus yra savitai kūrybingas bei renkasi tai atskleisti skirtingais būdais ir saviraiškos formomis. Yra ir tokių, kurie toje begalinėje kūrybos jūroje nardo metų metus, derindami, atrodo, skirtingas menines sritis, tačiau užčiuopdami ypatingas sąsajas, kurios priartina šias viena prie kitos, taip kviesdamos pasinerti į beribį žmogaus fantazijos pasaulį. 

Vienas iš tokių žmonių – Pirštininių LėLių įkūrėja Erika, savo rankomis kurianti vienetines lėlytes vaikams, kurios greitai tampa geriausiais jų draugais bei padeda stiprinti suaugusiųjų ir mažųjų ryšį.

Jau daugiau nei 35-erius metus Erika leidžia teatro scenoje – kuria kostiumus, tapo širmas, daro dekoracijas, rašo eiles ir scenarijus, savanoriauja, bei, žinoma, vaidina spektakliuose. Šalia to, kūrėja daug domisi psichologija, ypač darbu su mažaisiais, ir yra sukaupusi nemažą patirties bagažą, kuriuo mielai su visais dalinasi.

Erikos kuriamos lėlytės užsimauna ant rankos ir yra skirtos tiek vaidinimams bei linksmam laiko praleidimui, tiek ir vaiko ugdymui, kūrybiškumo ir saviraiškos skatinimui, kalbėsenos bei socialinių įgūdžių lavinimui.

Įdomu? Štai ką apie tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip sekasi kurti, pasakoja pati Erika.

Kiek laiko jau gaminate rankų darbo lėles ir kaip susidomėjote šia veikla?

Taip intensyviai lėlytes gaminu apie 3 metus – pradėjau maždaug tada, kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas.Užsidarius teatrui, nebegalėjau vaidinti, tad teko galvoti, kaip kitaip užsidirbti pinigų. 

Anksčiau esu pasiuvusi keletą lėlyčių iš medžiagų likučių, bet dėl laiko stokos tai teko nutraukti.

Kas yra jūsų didžiausias įkvėpimas kurti?

Man didžiausias įkvėpimas kurti yra vaikai. Matyti jų spindinčias akis – tai didžiausias mano džiaugsmas.

Kokias medžiagas naudojate savo rankų darbo lėlių gamybai? Galbūt naudojate kažkokius ekologiškus ir tvarius metodus?

Lėlytės pagamintos iš flyso medžiagos, o kai kurie rūbeliai iš skirtingų medžiagų likučių. Visuomet renku atraižas ir jas vėliau panaudoju lėlyčių gamyboje.

Ar galite trumpai papasakoti, koks yra jūsų kūrybinis procesas nuo idėjos iki galutinio produkto? Kuri šio proceso dalis jums labiausiai patinka?

Pirmiausia gerai susipažįstu su kuriamu personažu. Žiūriu laidas apie gyvūnus, skaitau apie juos. Kūrybos procese mane labai žavi pagautas lėlės žvilgsnis, nuotaika. 

Pirmiausia mintyse susidėlioju kuriamo personažo paveikslą ir kai jaučiu, kad jau galiu jį kurti – sėdu ir siuvu. Tada viskas einasi „kaip iš pypkės“.

Kokiai amžiaus grupei dažniausiai kuriate? Kaip skirtingo amžiaus vaikai reaguoja į jūsų lėles?

Lėlytės tinka visiems. Kalbinti kūdikį gali mama ar tėtis užsimovę lėlytę ant rankos.

Mažesni vaikučiai jas tiesiog laiko rankose, o didesni jau ir vaidina. Įdomu stebėti, kaip jie tai daro – su džiaugsmu, atvirai ir be baimės.

Daugelis jūsų lėlių turi vardus – ar sunku juos sugalvoti, ar šie turi istorijas?

Vardai lėlytėms atsiranda savaime. Atrodo, kad pačios jos tuos vardus ir atsineša. O jau nupirktoms lėlytėms vardus sugalvoja vaikai, jų būna įvairių ir net juokingų.

Ar turite mėgstamą lėlės, kurią sukūrėte, istoriją ar kokį nors prasmingą prisiminimą?

Dabar mano širdį pavergusi Bobulytė. Ji tokia gyva, tikra. Pradėjau kurti bobulytės gyvenimo video. Viskas gavosi savaime. 

Esu ne vieną bobulytę pasiuvusi, bet ši tiesiog ideali. Tai ir sau asmeniškai pasisiuvau.

Kurdama lėles labiau matote jas kaip skirtas pramogai, ar ir lavinimui?

Bet kokiu atveju, žaidimas su lėlyte yra ir žaidimas, ir pramoga, ir lavinimasis.

Iš šono žiūrint kaip vaikas elgiasi su lėlyte, galima suprasti, kokiomis mintimis jis gyvena, koks jo „paslėptas“ elgesys, užslėptos emocijos.

Turite patirties aktorystės srityje. Ar ši patirtis daro įtaką jūsų lėlių gamybai ir kūrybinam procesui?

Aktorystė gal labiau padeda prieiti prie vaiko, sudominti jį, jaustis laisvesniam.

Su kokiais didžiausiais kūrybiniais iššūkiais susiduriate kurdama pirštinines lėles?

Pasiūti lėlytę taip, kad pirmiausia ji patiktų man pačiai, ir tik tada išsiųsti užsakovui. Todėl visoms joms pasiūti skiriu daug laiko.

Kas apskritai jums yra kūryba?

Kūryba man yra poilsis.

Ji padeda atitrūkti nuo rūpesčių, nuo žmonių, pasaulio, gyvenimo, jei taip galima pasakyti. Kurdama užsimirštu, pilnai atsiduodu procesui ir pykstu, jei kas jį nutraukia. Kai su dideliu noru darai, viskas labai gerai ir sekasi.

Ar žmogui gyvenime reikalinga kūryba? Kodėl?

Būtinai reikalinga žmogui kūryba. Be jos stovi vietoje ir drumzlėji, kaip ta bala. Reikia būti upeliu – tekėti… Kad dirbtų protas, džiaugtųsi širdis, pasisotintų siela, lavintųsi vaizduotė ir plėstųsi žinios.

Ar galite pasidalinti savo patirtimi ir patarimais tiems, kurie nori pradėti ką nors kurti savomis rankomis, bet vis dar nedrįsta?

Nebijokite kurti! Kai dirbi mylimą darbą – nepavargsti, džiaugiasi širdis ir ta meilė atsispindi ir gaminyje, džiugindama ir kitus. 

Eiti reikia mažais žingsneliais link norimo tikslo. Leisti sau klysti, nes iš klaidų mokomės, tobulėjam. Nepasiduoti ir kūrinys ras savo pirkėją. Sekmės visiems!

Norite pamatyti daugiau Erikos darbų? Visus juos rasite Pirštininių LėLių LosTrade kūrėjo puslapyje.